Pirmą kartą Kinijoje

Pirmi įspūdžiai

Pačios pirmosios minutės Kinijoj. Išlipau iš lėktuvo Pekine. Aerouosto pastate buvo siaubingai drėgna ir tvanku. Lygiai toks pat oras būna neišvėdintuose baseinuose. Pamaniau, kad tai buvo aerouosto pastato architektų klaidos. Buvau įsitikinęs, kad su pastatu tikrai kažkas negerai. Tačiau išėjęs iš pastato pajutau kaip niekas nepasikeitė ir kaip drėgna ir tvanku yra lauke.

Atsidūrus Pekine didelę nuostabą sukėlė dviračių „takeliai” mieste, kurie ne tik Pekine, bet ir daugelyje Kinijos miestų yra vienos kelio juostos pločio, arba net platesni. Iš tikrųjų, motociklininkų ir dviratininkų čia milijonai! O lengvųjų mašinų – ne per daugiausia.

• Kinijos žmonės
• Kinijos aplinka
• Užsieniečiai Kinijoje
• Bendravimas su kinais
• Išvyka į salą netoli Šanchajaus
• Išvyka prie Taihu ežero
• Pietų Kinija
• Kelionė traukiniu iš pietų Kinijos į Pekiną
• Pekinas – Kinijos sostinė
• Kaip važiavom didžiosios sienos žiūrėti
• Orientacinės kainos
• Maistas ir pavalgymai
• Traukiniai ir autobusai
• Kelionė autobusu
• Kirpyklos
• Skalbimo mašinos
• DVD ir CD
• Masažas
• Šaolin Kungfu
• Įvairenybės
• Pasifilmavimai
• Paskutiniai momentai
• Pabaiga

Kelionės data: 2002 liepos 4-25

Nuotraukos iš šios kelionės:
https://www.kligys.com/2002/07/nuotraukos-is-kinijos/

Kinijos žmonės

Kinai, iš vienos pusės, yra “normalūs” žmonės: statosi nieko neįpatingus blokinius namus (tik senesni namai yra su tais riestais stogais, kaip kad mes įsivaizduojam tradicinį kinišką pastatą), nešioja tokius pat drabužius. Tik jų akys siauros. Ir mąstymas aukšyn-kojom. Žodžiu, reikia priprasti.

Kinija į visas pakampes yra prisikimšusi žmonių. Visur pilna įdarbintų žmonių. Pilna personalo kavinėse, kirpyklose ir pan. Net Šanchajaus metro kiekvienoje stoteleje stovi po du uniformuotus vyrukus, kurie prižiūri, kad žmonės neperliptų saugos linijos.

Spjaudosi kiniečiai tiek gatvėje, tiek disko klubuose, tiek traukiniuose. Man važiuojant iš Pekino į Šanchajų traukiniu vienas toks man tarp kojų kad spjovė ir net su koja nepamakalavo kad greičiau išgaruotų. Kai antrą kartą kiek vėliau norėjo spjauti, tarp mano kojų nebuvo vietos, todėl vargšeliui teko lėkti į tualetą. Šanchajaus metro stotyse net yra ženklai su perbrauktu spjaudalium ir užrašu „NESPJAUDYTI”.

Kinai yra dideli rėksniai. Gatvėse niekas nepaiso kelio eismo taisyklių. Jei norit pramokti profesionaliai valdyti mašiną – pagyvenkit Kinijoj ir pasitreniruokit nenutrenkti pėsčiųjų, dviratininkų, motociklų ir kitų važiuojančių prietaisų.

Iš kitos pusės, kartais kinai yra visai draugiški. Kartą supermarkete su latve Laura pirkom keksą. Ilgai dvejojom pirkti ar nepirkti, ir mums apsisprendus į maišelį prie kekso pardavėja dar pridėjo dvi bandeles „šiaip sau”. Matyt patikom.

Man asmeniškai kinai nepatinka. Jie nėra gražūs (gal dėl siaurų akių?). LABAI labai grubūs ir nemandagus. Jei tau užmins ant kojos – niekada nepasakys “atsiprašau”. Spjaudosi kur papuola. Normalu yra ir bezdėti viešoj vietoj.

Daug kinų vyrų turi užsiauginę labai ilgą kurios nors rankos mažojo piršto nagą. Spėkit kodėl? Ogi krapštyti ausims! Fu, nu ir durna mada. Kai Danijoj vieno kino paklausiau kodėl mažo piršto nagas nekirptas ir šlykščiai ilgas, jis man atsakė, kad ausims krapštyti. Tą kartą maniau kad bičas juokauja, nes jis mėgėjas pamesti baikų. O pasirodo jis buvo nuoširdus.

Kita šlykšti vyrų tradicija – nešioti trumpas nailonines kojines. Atrodo nenusakomai šlykščiai. Paprastai jos būna tamsiai violetinės spalvos. Ar įsivaizduojat? Fe.

Susidarė įspūdis, kad kinai yra labai smalsūs ir labai daug valgo. Aš nesugebu suvalgyti jų porcijų. Kažkada vienoj kaniūšnėj palikau nesuvalgytą pusę porcijos noodl’es (makaronų) su mėsa panašia į karbonadą ir bulijonu (viskas viename dideliame bliūde už 2.5 Lt.).

Saulė siaubingai kaitina. Mieste tvanku ir karšta (35-37 C). O kas trečia kinė eina gatve su lietsargiu. Jos, matai, galvoja, kad įdegusi oda yra negraži. Nelygis. Kai kuriuos net dviračiu važiuojančios kinės prisitaiso lietsargius prie rėmo arba ant rankų užsimauna neišvaizdžius marlius.

Kaip išaiškino latvė Laura, kinai už save „aukstesniais” laiko baltus žmones, tada seka jie patys ir tik po jų – juodukai. Todėl dažnai reklaminiuose stenduose galima pastebėti, kad produktą reklamuoja baltasis žmogus.

Kinai atrodo labai sveiki žmonės. Storą ar apkūnų kiną retai kada bepamatysi. Labai daug pagyvenusių kinų, kurie vaikšto be lazdučių. Visi jie sveikuoliai, dirba kokį nors fizinį darbą ir nemiršta. Kartą su latve Zane važiavom dvi valandas su dviračiu-taxi apie 30 km (kelionė pirmyn-atgal). Tai mūsų vežėjas buvo kokių 65-70 metų vyrukas. Manau jie sveiki, nes visą dieną geria karštą arbatą, arba tiesiog karstą vandenį. Be to, rytais parkuose atlikinėja tokią specifinę mankštą. Turi ji pavadinimą (bet nepamenu). Tai pirma stadija prieš kung-fu (jei neklystu). Jei kada bus proga, būtinai nueikit ryte (apie 6-7 valandą) į kokį parką ar atvirą vietą. Ten pamatysit 10-20 kinų sinchroniškai darančius tuos pratimus. Kartais su vėduoklėmis ar net kardais.

Kažkada eilinėje kelionėje traukiniu prigalvojau, kad pagaliukai valgymui kinus išmokė ryti maistą kaip kad ryja kiaulės – jie ne tik į burną maistą deda, bet primėto, pritaško ir pridrabsto ant stalo, kilimo, grindų ir visur aplinkui. Bet, kaip sakoma, ”Tai Kinija – tai normalu!”.

Nors pats Kinijoj pripratau žiovauti kaip kiaulė – neprisidengęs burnos, manau, tai dar nieko baisaus. Kinai paprastai bežiovaudami dar ir garsą išleidžia ant visos patalpos, tokį ilgą ir garsų „AAAAAAAAAAAAAaaaaaaaahh”.

Kinai yra pavydėtinai puikiai išlavinę „foto” atmintį. Kaip gi kitaip jie įsimintų tuos tūkstančius kiniškų hieroglifų? Jų foto-atmintis, deja, atsiliepia ir besimokant anglų kalbos. Jie kartais taip netikėtai situacijose panaudoja iš knygučių išmoktas frazes, kurias mes paprastai perfrazuojam paprastesne kalba. Pavyzdžiu, kartą Šanchajaus traukinių stotyje priėjo maža, gal 12 metų, mergaitė ir man sako: „Excuse me, could you tell me what is the time now? because MY WATCH IS OUT OF ORDER”.

Nors su komunistiniu režimu eilinę dieną Kinijoje susidurti yra gana sunku, teko matyti kaip vieno restorano menedžeris išsikvietė visus padavėjus į lauką ir, surikiavęs juos aiškino kažkokius nurodymus. Griežtas vaizdelis.

Kinijos aplinka

Pats jaučiausi kaip gyvūnas zoologijos sode ar ufonautas nusileidęs ant žemės. Visi žiūri, nes esu baltaodis, plaukuotom kojom ir labai aukstas. Aplamai tai jie į visus vakariečius įžūliai žiopso. Kinų žvligsnį į mane galima prilyginti Vilniaus urlagano, norinčio atimti babkes, žvilgsniui. Tačiau čia tikrai saugu, ir kinų žvilgsniai reiškia tik jų susidomėjimą ir nemandagumą (nes jie labai įžūliai žiūri). Po trijų dienų buvimo Kinijoj pripratau į kinus tiesiog nekreipti dėmesio. Bet ką ir besakyti – vis viena jaučiasi nepatogumas.

Su latve Zane buvom vienoje saloje netoli Šanchajaus. Viename salos kaimelyje trys kinietukės netgi prašė su mumis nusifotografuoti. Pripyškino gal 5 kadrus. Kartą su vienu kiniečiu ir jo drauge Hefei mieste buvom žaidimų automatuose. Kai tik aš ką nors žaisdavau, žiūrovų apie 10-15 susirinkdavo aplink mus.

Karštą vandenį nemokamai gali gauti beveik bet kokioje viešoje vietoje (interneto kavinėje, mažoj ir didelėj maisto parduotuvėj, stotyse), netgi tarpmiestiniuose autobusuose ir, žinoma, traukinuose. Susidaro įspūdis, kad kinai arbatą geria visą dieną, ką bedarytų. Kelionėse visi kinai ryja karštu vandeniu užpilamus NOODLES (makaronus su priedais). Praktiškai kiekvienoje parduotuvėje yra mikrobanginė, kurioje jums nemokamai pašildys nusipirktą fast-foodą.

Kinai įvairiai daro biznį. Pavyzdžiui, prisiperka traukinio bilietų ir perpardavinėja šiek tiek brangiau. Labai daug mažų privačių parduotuvėlių kurios dirba naktį. Kartą šalia vienos tokios parduotuvės pardavėjas-savininkas tiesiog miegojo gatvėje ant kėdės. Maždaug, jei nori ką nors nusipirkti – pažadink mane.

Miestas, turintis iki 1 milijono gyventojų skaitosi mažas miestas, 1-5 mln – vidutinis, virš 5 mln – didelis miestas.

Kinijoje žmonės vis dar naudoja peidžerius, kurie iš mados Lietuvoje pasitraukė prieš kelis metus. Dar verta paminėti, kad Kinijoje reikia mokėti ir už priimtą skambutį (ne tik kai pats skambini).

Latvės pasakojo, kad norėjo pasinaudoti soliarumu prieš kurį laiką, tačiau tokio dalyko nerado net brangiausiame Šanchajaus viešbutyje. Beje, apie viešbučius. Čia jie baisiai pigus. Nenustebčiau jei penkių žvaigždučių viešbutį susirastumėt už 350-400 Lt.

Kinijoj galima surasti kruvą nelegalių dalykų. DVD ir CD – tai jau turbūt klasika. Bet, pavyzdžiui, Kinijos telekomo 25 Lt kainuojanti pre-paid kortelę skambinimui į užsienį pasiderėjęs aš nusipirkau tik už 15 Lt.

Nors vasarą lauke yra baisiai karšta, visur galima atsigauti, nes bet kur stovi oro kondicionieriai. Tiek autobusuose, tiek kavinėse, ir visur kur tik įmanoma. Na, būna autobusų bei traukinių ir be oro kondicionierių. Tokie paprastai yra dvigubai pigesni.

Ale kokių tik kvapų neprisiuostai tose kiniškose gatvėse. Kuo mažesnė gatvė – tuo kvapų daugiau ir tuo jie stipresni. Kvapai įvairiausi. Dažniausiai labai šlykštūs: kokių nors supuvusių, pašvinkusių ar netyčia ant gatvės papiltų ar išsiliejusių Dalykų kvapai. O tose kvapingose gatvėse ir užkandinės būna, ir vaisiais prekiauja. Sako, kai kada smirda tikru šūdu.

Ypač Šanchajuj yra ryškus kontrastas tarp Vargingos ir Turtingos Kinijos. Vieną kartą gali tekti važiuoti su nauju, oro kondicionieriumi aprūpintu miesto autobusu, o kitą kartą, žiūrėk, kad užtektų tau oro kvėpuoti tvaknioje senoje geldoje. Toks pat kontrastas ir tarp žmonių, pastatų ir visur visur kur tik įmanoma.

Užsieniečiai Kinijoje

Žinokit, baisiai paprasta užsiknisti, kai kinai kreipia ypatingą dėmesį užsieniečiams, į juos išsižioję stypsodami gatvėje, ar rėkaudami jiems universalujį ”hello hello”. Tačiau labai taiklų pastebėjimą man pasakė taivanietis, su kuriuo praleidau pora naktų Pietų Kinijoje: didelis kinų dėmesys suteikia užsieniečiams užtikrintą saugumą keliaujant šioje šalyje (tokia pati situacija ir kitose Azijos šalyse). Visą laiką tave visi mato, stebi, seka, net jei eini iš paskos, kai kurie kinai prilėtina žingsnį kad tu juos aplenktum ir jie galėtų tavim mėgautis. Dėl šių priežasčių blogiečiai vargu ar kada pagriebs užsieniečio rankinę ar bandys užpulti. O jei kas ir nutiktų (gatvėj, traukiny ar stoty), visuomet atsiras liudininkų, nes kinai bus laimingi galėdami pagelbėti vakariečiui!

Aš kartais pareguliuodavau kinus. Pavyzdžiui, kažkurią dieną stovint eilėje prie kompo (viename tokiame ineterneto centre, kur galima internetą browsinti dvi valandas nemokamai), vienas kinas norėjo užlįsti be eilės. Aš tam kiauliukui pastuksenau į petį ir parodžiau jo vietą. Jis net nesipriešino – matosi, kad gerbia baltaodžius.

Bendravimas su kinais

Mąsčiau aš truputuką apie savo elgesį-bendravimą su kinais ir suskirsčiau jį į tris etapus:

-I-   Pirmomis dienomis kinus traktavau (gražus žodis) kaip europiečius. Todėl jų įžūlūs žvilgsniai, nepageidautinas elgesys suformavo nuomonę, jog kinai yra baisiai nemandagūs ir grubūs.

-II-   Antra stadija išplaukė iš pirmosios – pradėjau iš eilės visus kinus naglai ignoruoti, t.y. gatvėje ar turguje paprasčiausiai nereaguodavau į bet kokius bandymus atkreipti mano demesį.

-III-   Treičioji stadija susiformavo, deja, tik paskutinėmis kelionės dienomis. Tada jau išmokau filtruoti žmones, kuriems tiesiog būtų nuoširdžiai malonu nusišypsoti jiems pasakius paprastą (ir įkyrų) „HELLO”. Nuo tada man ta tauta tapo vis mažiau ir mažiau nekultūringa ir grubi. Taip yra ir dėl to, kad ir pats tampi kaip Jie (spjaudai į pakelę karts nuo karto, žiovauji neužsidengęs ranka).

Toks jausmas, jog kinai mano jog angliškas žodis HELLO yra universalus. Jei nieko daugiau nemoka, tai norėdami bet ką pasakyti užsieniečiui rėkia HELLO HELLO! Eini pro šalį kokios nors parduotuvės, tai šaukia iš tolo „hello, hello!”. Užeini į vidų parduotuvėlės, gudresnis prekeivis stengiasi būti kuo geresnis ir sako „luka luka… luka luka” (reikia suprasti “look look” – “pažiūrėk pažiūrėk”). Kartais pamatai kokį menkniekį. Tarkim mažą dėžutę. Paimi, pavartai. Padedi į vietą. Tai po kelių minučių pardavėjas prišoka su kitokia dėžute, kiša tau po nosim ir vėl lemena „luka luka luka…”. Jei paprastas žmogelis, tai bekišdamas Tą Kitokią Dėžutę sako „helou helou helou”. Sprask, “pažiūrėk ir nupirk, pažiūrėk ir nupirk”. Palinguodamas galva duodi jam suprasti kad Ta Dėžutė tavęs visiškai nedomina, dairaisi visiškai į kitokius menkniekius, tačiau prekeivis neužilgo prisistato su Naujo Tipo Dėžute. Šį kartą ta dėžutė didesnė ir su kokiais nors ornamentais. Ir vėl girdi „luka luka luka”. Ir taip kol neišeini iš parduotuvės, tik ir kiša tau po nosim įvairiausias dėžutes su vis nauju „luka luka”. Kai prisimeni, kad užsukai į parduotuvėle Visai Ne Dėžutės nusipirkti, tai užsiknisi truputuką ir eini pas kitą prekeivį. Bet neverta nusigąsti. Prie visų tų „luka luka”, „helou, luka” kažkaip labai greit pripranti. Jei tiksliau, paprasčiausiai ignoruoji Juos Visus. Ta stadija tiek pavojinga, nes joje užsilikus, atostogos Kinijoje gali palikti labai blogą įspūdį. Tenka patreniruoti save, kol atsirenki ką ignoruoti ir ko ne. Su kuo būti grubiu ir kam šypsotis. Kam pasakyti toki patį „Hello” ir kam parodyti liežuvį…

Išvyka į salą netoli Šanchajaus

Beje, su Zane toje saloje nuo uosto iki Nacionalinio parko (apie 20 km) važiavom dvi valandas (į vieną pusę) su taksi-dviračiu: tai tokia transporto priemonė, kur kinietis mina dviratį su pritaisyta kabina dviems. Mes, deja, nežinjom kiek ten tų kilometrų, tai tik susidereję kainą ir įsėdę į tą „vežimą” sužinojom kad kelionė į vieną pusę bus apie porą valandų. Nieko, užtat tas vežikas (apie 65 metų diedukas) pargrįžęs į miestą visiems savo kolegoms-konkurentams visas linksmas pasakojo kaip ką tik buvo numynęs iki parko. Ir mums buvo nebloga pramoga.

Išvyka prie Taihu ežero

Taihu ežeras yra apie 150 km į vakarus nuo Šanchajaus. Deja, ten yra nacionalinis parkas ir kinai nedurni, žino, kad reikia iš to daryti biznį. Todėl įėjimas gan brangus – 30 Lt. Mes naktį pasistatėme palapinę kažkur šalia labai labai tamsaus kelio palei ežerą. Apie 2 valandą nakties prisistatė policininkai ir paaiškino, kad pasistatytume kur yra daugiau šviesų, nes mums neva toje vietoje yra pavojinga. Man sukėlė juoką.

Pasistatėm palapinę kitoje vietoje, bet ir vėl po valandos policija pasakė, kad ten yra neva nepakankamai šviesos. Tai palapinei galų gale suradom trečią vietą. Miegojom labai blogai, nes buvo siaubingai karšta ir kandžiojo uodai. Na, bet as nors pamačiau kaip gyvena Kinijos kaimas.

Pietų Kinija

Į pietus visą parą dundėjau traukiniu iš Šanchajaus. 25 valandų kelionė traukiniu gali skambėti varginančiai, tačiau man buvo faina relaksacija, nes šį kartą važiavau vagone su lovomis ir turėjau savo atskirą lovą ant kurios visą laiką gulėjau arba miegojau ir nieko neužleidau. Su traukiniu liepos 17 d. vėlai vakare nusigrūdau į Guilin miestelį. Toks ten ir „miestelis” – gal du kartus didesnis už Vilnių. Ten iš karto sėdau į autobusą iki Yangshuo kaimelio (65 km į pietus, apie 30 000 gyventojų), kurį pasiekiau apie vienuoliktą vakaro. Autobuse valandinėje kelionėje bendravau su keliauninkais iš anglijos, gyvenančiais Helsinki, ir klausiausi pašonėje sėdinčio vieno hotelio menedžerio agitacijų apsistoti jo viešbutyje. Pradžioje siūlė kambarį už 20 Lt., vėliau nusiderėjau iki 12.5 Lt. Bet vis tiek pas jį neapsistojau. Apsistojau bendrabučio tipo kambarėlyje su trimis lovomis už 5 Lt nakčiai. Be oro kondicijos, su bendru dušu. Kambaryje buvo tik vienas sugyventinis. Tik įėjęs radau kuprinę ir hostelio recepcijoj paklausiau iš kokios šalies mano kaimynas. Recepcininkas abejodamas sakė, kad galbūt iš Europos. Po 15 minučių gyvenimo naujajame kambaryje pro duris įėjo kinas. Na, aš pamaniau kad kinas, bet iš tikrųjų tai buvo taivanietis. IR JIS ŽINOJO KUR YRA LIETUVA!!! Pasirodo jis yra bastęsis rytų Europoj. Nemėgsta Kinijos ir tuo metu keliavo į Laosą. Kokį pusvalandį pabendravau su kolega, pasivaišinau jo arbūzu ir atvariau pabrowsinti internetą. Nu parodykit man šuolaikinį jaunuolį kuris gali gyventi be interneto? a? Buvau prisiskaitęs kad šitame suvakarėjusiame kaimelyje Yangshuo (kur galima pavalgyti blynelių su bananais, picų ir visokių kitokių dalykų), interneto valanda kainuoja 10 Lt. Bet tai netiesa. Sėdėjau tą kartą ir mėgavausi už 2 Lt/val. Šalia manęs kažkoks kinas-vaikigalis žaidimą kalė ir karts nuo karto žiūrėdavo į mano ekraną. Ne, žinoma, tai visai nenuostabu, bet tai jau užknisdavo. Tada beveik jau pradėjau suprasti kodėl latvės Šanchajuje su kinais yra grubios ir piktos.

Rusas autostopininkas Grigorijus, kurį buvau sutikęs Guilin miestelyje, savo skaitmeninėje kameroje rodė visiškai nuogą žmogelį einantį Guilin gatvėmis. Jis pasakojo, kad pirmą kartą visišką nuogalių matė žingsniuojantį Kinijos greitkelyje. Šitas faktas man pasirodė baisiai įdomus, nes apie nuogalius Kinijoj dar nebuvo tekę girdėti.

Pasigirsiu kaip Guilin miestelyje subalamutinau kelis kinus. Žodžiu, vakaras, apie 22:00. Aš ir dar porelė keliautojų iš Kanados vaikščiojom po Guiliną, nes mūsų traukiniai buvo tik po kelių valandų. Einam su kuprinėmis ir staiga prilimpa prie mūsų krūvelė kinų krykštaujančių „Hello, Hotel! Hello, Hotel!” ir į akis kišančių paveiksliukus su gražiai paklotomis lovomis. Viena hello-hotel moteriškaitė dar sako „…120 for 3 persons…”. O aš jai draugiškai atrėžiau „NO! 300. Ok?”. Kinietukė biški susibalamutijo ir vėl savo „…120 for 3 persons…Ok?..”. O aš jai atgal „300! ok?”. Neužilgo hello-hotel atsiliko.

Europietiškas Yangshuo kaimelis

Pirmiausia, šią vietą supa labai gražus gamtovaizdis. Krūva kalnų. Kalnai ne bet kokie, o labai įdomios formos. Kaip moters krūtinė. Grubiai tariant, atrodytų lyg aplink daug daug moters krūtinių. Kauburėliai, bet labai dideli. Pro Yangshuo teka Lijiang upė. Maudosi joje žmonės. Aš irgi pasipliuškenau kartą pačiame dienos įkarštyje. Pirmą vakarą šiame miestlyje susipažinau su gal su 35-čiu vokiečiu Peteriu. Jis apkeliavęs nemažai Azijos ir jau kelis metus mokosi kinų kalbos. Neužilgo žadėjo grįžti atgal į tėvynę.

Yangshuo miestelis siaubingai populiarus ir tarp jaunų kinų-studentų, kurie nori pagerinti savo anglų kalbos žinias besišnekėdami su šimtais baruose sėdinčių užsieniečių. Pats tą patyriau. Besikalbant su Peteriu vienoje kavinėje bent du tos kavinės padavėjai buvo keliolikai minučių prisėdę „pasišnekėti” arba bent jau pasiklausyti anglų kalbos. Vėliau dar prilipo viena kinietukė kuri
atvažiavus su tėvu papolsiauti ir pasimokyti angliškai, nes ji studijuoja anglų kalbą. Deja, bet su tokiais anglų kalbą lavinti norinčiu Kinijos jaunimu baisiai neįdomios ir vienodos pokalbių temos išplaukia. Peteris į Yangshuo jau n-tajį kartą atvažiavo pasirelaksuoti. Iš jo veido išraiškos bendraujant su kinais, mačiau kad žmogus pavargęs truputuką nuo pokalbių su jais.

Kainos Yangshuo nėra didelės. Lokalaus alaus butelys (650 ml) bare – nuo 2.5 Lt. Maistinga pica – 5 Lt, didelis banana-pancake (blynas su banano griežinėliais) – apie 2 Lt. Kavinių dešimtys. Visose meniu praktiškai vienodas (vakarietiški ir kiniški patiekalai), o ir kainos beveik panašios. Žodžiu, nesvarbu kur prisėsi. Daugiausia kabakų pagrindinėje centro gatvelėje West Street. Po ja be užsieniečių dieną-vakarą „siaučia”, taip vadinamos, trys banana-ladies. Aš net apie jas buvau kažkur internete prisiskaitęs. Ir visi, kas bent vienai dienai atvyksta į Youngshuo, susiduria su jomis. Visos jos trys vaikšto ratais po barus ir siūlo kažką nusipirkti. Pirmoji banana-lady apeina stalus, pasiūlo pirkti tris bananus už 1 Lt ir ant stalo padeda po medinę budos statulėlę. Po kiek
laiko susirenka tas budas. Kas nori – tas nusiperka, žinoma. Antroji banana-lady irgi siūlo kažką, tame tarpe ir bananus. Jos stilius jau visiškai kitoks ir ji atrodo tikrai įdomiai. Tokia sukrypus mandagiai prieina ir žiūri į tave nekaltomis akytėmis. Kažką pasako, pakiša smulkią prekę ir laukia atsakymo. Nu tiesiog norisi iš jos pirkti. Kinai sako, kad tos banana-ladies yra tikrai turtingos. Jos
nekvailos, žino kaip daryti biznį ir užsieniečiai ko gero perka daiktus už kelis kart didesnę kainą nei turguje. Pagaliau, trečioji banana-lady ateina prie stalo pasikabinusi siaubingai didelį krepšį su įvairiausiais vaisais ir kaip radija plonu maloniu balseliu išpyškina kažką tokio

– One banana? Two banana? One apple? Ok? Very good? ok?

Tada pasižiūri nekaltomis akutėmis, o tu į ją nekreipi dėmesio, pasižavi arba galų gale ką nors nusiperki. Tos banana-ladies taip ir „pluša” kas dieną…

Pratęsiant temą apie bananus, Yangshuo ragavau tokius keistus nematytus bananus. Jie trumpesni ir storesni už įprastus. Tiesa, skonis man nepatiko. Kažkas panašaus į „normalaus” banano skonį su žieve. Paragavęs pirmą tokį bananą, antrą atidaviau savo kaimynui taivaniečiui.

Vieną vakarą vakarieniavom su vokiečiu Peteriu ir iš vakarietiško meniu jis užsisakė itališkają lazaniją. Mes turbūt maždaug įsivaizduojam kaip atrodo lazanija? Nu, makaroniniai lakštai su faršu ir kažkokiu padažu, ko pasekoje viskas panašu į marmaliūzę. O ką gavo Peteris? Buvo ten marmaliūzė, tačiau joje nebuvo makaroninių lakštų. Kaip supratau ta marmaliūzė buvo panaši labiau į pjaustytas keptas bulves su padažu. O kitą kartą, tai buvo mano paskutinės valandos Yangshuo, atsisėdau atsitiktinėj kavinėj paskutinei vakarienei. Aš, aišku, užsisakiau kiniškus noodles su mėsa. Pro šalį žingsniavo Peteris, kuris ruošėsi mėgautis pica „patikrintoje” kavinėje. Pamačius mane teko jam prisėsti „atsitiktinėje” kavinėje prie mano staliuko. Užsisakė jis pačią paprasčiausią picą – Margarita. Ar žinot kaip ji paprastai atrodo? Picos padas, sūris, nu ir kažkokia tai dešra. O dabar spėkit kuom „mėgavosi” Peteris? Atnešė jam į picos padą panašų kepinį su ant viršaus pribarstytais smulkiai pjaustytais šviežiais (ŠVIEŽIAIS) pomidorais. Žodžiu, prisiėdė Peteris pomidorų su bulka ir kai mes atsisveikinom, spėju, nuėjo ieškoti padoresnio maisto kitoje kavinėje.

Yangshuo apylinkėse kiekvieną dieną profilaktiškai trenkdavo 1-2 valandinis siaubingai stiprus lietus. Bet tarp užsieniečių vistiek buvo populiaru nuomotis dviračius ir tyrinėti apylinkes. Vieną rytą susipažinau su trim anglais (dvi panos ir vaikinas) iš mano hostelio. Su jais, lydimi vienos lokalios kinės, keliavom pro kaimelius ir laukus į MoonHillą. Tai kalnas, kurio viršuje yra iš uolų susiformavusi arka labai panaši į mėnulį. Vėliau kinė savo namuose, kurie atrodė labiau į greitai iš plytų sumūrytą būstą, paruošė mums kieniško maisto. Dviračių kelionės metu, zinoma, lijo. Grįžom namo purvini. Bet dėl profilaktinių lietų beveik pusė užsieniečių mieste po pietų vaikšto purvini.

Tik nesusidarykit įspūdžio apie Yangshuo, jog čia galima tik pavalgyti picos ir spagečių. Deja, ne! Aplinkui – nuostabūs gamtovaizdžiai ir galybė įvairiausių organizuotų turistinių iškylų laivais, baidarėmis ir pan. Kaip ir milijonas kitų dalykų, dauguma kruizų upe yra nelegalūs.

Taigi trumpai nupasakosiu kas nutiko dviems merginoms iš Anglijos, kurios užsidegė išbandyti organizuojamą išvyką laivu Lijiang upėje.
Kaip ir dešimtis kitų turistų jos užsirašė (35 Lt) į kruizą laivu kitą dieną. Pagal planą 14:00 iš Yangshuo jos autobusu išvažiavo į kitą super-mazą kaimelį už 20 km. Jame visi klientai su valtim buvo pergabenti į kitą upės krantą, kuriuo kurį laiką visi drauge ėjo pėsčiomis iki laivo. Visiems susėdus į laivą staiga kažkas iš organizatorių sužinojo, jog neužilgo čia pasirodys policijos kateris. Visi turistai buvo nedelsiant išlaipinti iš laivo ir paprašyti vaikščioti aplink po laukus ir apsimesti neva “čia mes visi šiaip gamtos pasižiūrėti susirinkom”. Neįsivaizduoju ką tos anglęs veikė, bet į hostelį, nepamačiusios pasakiškų Lijiang upės pakrančių, pargrįžo namo tik apie 21:00. Abejoju, kad jos ir pinigus atgavo. „Bet tai juk Kinija”.

Kelionė traukiniu iš pietų Kinijos į Pekiną

Prieš pat 28-ių valandų kelionę Guilin mieste susitikau su rusu autostopininku Grigorijumi Kubotianu. Jis mane apšvietė kaip gi reikia po Aziją autostopu baladotis. Prisiklausiau jo pasakojimų ir jo keliavimo būdo, ir supratau, kad aš taip keliaudamas labai greit tam tikra prasme pavargčiau. Grigorijus tranzais išmaišė beveik visą Aziją (Kiniją, Mongoliją, Malaiziją, Vietnamą, Tailandą ir kt.).

Dar traukinių stoty vidurnakty (traukinys išvažiavo 1 val nakties) susipažinau su keletą užsieniečių. Tai buvo porelė belgas Roenaldas ir čekė Liba bei anglas Chris su prancūze Chloe (tik jie ne porelė o tiesiog labai geri draugai).

Traukinyje į Pekiną važiavau aš taip vadinamame Hard-Seat vagone. Jame vienoje praėjimo pusėje aplink staliuką yra šešios sėdimos vietos (3 prieš 3), kitoje – keturios (2 prieš 2). Tą kartą sėdėjau „2 prieš 2” variante. Mano kaimynai buvo 3 kinai: jauna mama, mažas sūnelis ir ilgą amžių nugyvenusi močiutė, kuri sunkiai ką nors ir bematė. Įlipom visi į traukinį pirmą valandą nakties, tai savaime aišku kiekvienas savaip bando numigti. Nors to tipo vagone numigti yra praktiškai laimės dalykas. Bet kokiu atveju, žmonės visaip ramstosi į stalą, sumeta ant stalo rankas, o ant rankų linkstančią nuo nuovargio galvą ir šiaip ne taip bent valandai nulūžta. Priešais mane sėdėjo minėtoji močiutė. Ji praktiškai visą laiką viena ranka buvo įsigrėbusi staliuką, o kitos rankos alkune atsirėmus į jį. Aš, matot, išalkau ir karštu vandeniu užsipyliau kiniškų noodle’s (kaip spageti) ir kelioms minutėms pastačiau juos ant stalo, kad išbrinktų. Visą laiką, nenuleisdamas akių nė pusei sekundės, akylai stebėjau savo bliūdelį su karštais noodle’s, nes močiutės alkunė retkarčiais priartėdavo prie mano patiekalo per fantastiškai nesaugų atstumą. Nesaugus atstumas – tai atstumas, kuriam esant užtenka vieno mažo judesėlio, kad visas patiekalas būtų nustumtas ant manęs. Atrodo nelaimės neįvyko. Deja deja, man bevalgant (bliūdelį, saugumo sumetimais, jau laikiau rankose) pusiau bemieganti močiutė stumtelėjo ant staliuko stovėjusį puoduką su karštu vandeniu, kuris išsiliejo tiesiai ant priešais sedėjusio anūko gležnų kojyčių (O SIAUBE!). Be abejo, nuo klyksmo sukilo artimiausias trečdalis vagono, mama sūnų išnešė į prausimosi kambarė. Laimei, berniuko kojos atrodė sveikos. O aš sau toliau srėbiau savo noodle’s…

Kelionės pirmą rytą aš, belgas ir čekė pusę dienos bendravom su aplinkiniais kinais, užiminėjom juos ir mokėmės žaisti kortomis kinišką pokerį. Aplink mus be keturių kaimynų vienas po kito užeidavo gal dar 7-10 kinų pabendrauti, paveizėti, pasižavėti bei pamaigyti. Belgas buvo su šortais ir plaukuotom kojom (kaip mano). Vienas iš kinų, diedukas, visą laiką bekalbėdamas su Roelandu (jis vienintelis iš mūsų mokėjo kinų kalbą) padėjęs ranką ant jo kojos glostė ir glostė tą plaukuotą nuostabią belgišką mėsingą koją. Aš tam reikalui buvau pasirengęs ir mūvėjau ilgas kelnes. Buvo atsiradus viena kinietukė, kuri kalbėjo angliškai. Belgas su ja vienu metu užmezgė pokalbį apie sportą. Kažką abu užsiminė apie neseniai pasibaigusį pasaulio futbolo čempionatą, ir belgas tuomet jos užklausė: „Do you like football?”. Kinietukė atsakė neigiamai, bet belgas nenusileido – „What do you prefer?”. Čia tipo apie sportą. Mergaitė atsakė „To play violin”. No comments.

Žodžiu, išmokom mes užsieniečiai lošti kinišką pokerį. Žaidimas labai paprastas. Bet mes niekada nespėdavom mesti kortų kiniškais tempais. Kartą žaidžiau su dviem kinais ir šalia manęs prisėdo trečias kinas šalia manęs su intensija man padėti žaisti. Po kelių ratų vaizdelis buvo toks, kad tas trečias kinas laikė mano kortas ir lošė tipo už mane. O kadangi jų žaidimo tempai nežmoniški, aš likau stebėtoju. Po kiek laiko tie trys kinai mane staiga prisiminė ir paklausė ar aš nenorėčiau prie jų prisijungti. Aš tik „AHA, aha! Labai noriu!”. Išdalino ir man kortas. Šalia iš kart prisistatė ketvirtas kinas, kuris po kelių roundų jau 100% valdė manąsias kortas. Man truputuką tokia žaidimo schema nusibodo ir nuėjau aplankyti pažįstamus traukinio užsieniečius. Neužilgo mes visi drauge kalėm kinišką pokerį europietiškais tempais: viena kiniško žaidimo sekundė prilygdavo maždaug 30-60 normalių sekundžių.

Dešimtą valandą vakaro traukinyje užgesino šviesas. Pagėrėm drauge alaus. Netrukus belgas su čeke atsijungė. Likom tryse. Vienintelė apžviesta vieta kur galėjom lošti kortomis buvo dviejų vagonų sudūrimas. Ten, aišku, prispjaudyta, privaikščiota, vėsu… Bet ką daryt? Sutūpėm drauge ir aš prikabinęs makaronų, kad lietuviškas kortų žaidimas ”Durnius” yra labai paprastas, apsiėmiau jo išmokinti prancūzę ir anglą. Besimokydami ”Durnių” jie vis dejavo koks tai sudėtingas žaidimas. Ir žinot, as pats supratau kad jis nėra jau toks terkšt ir viskas (šitoj vietoj reikėtų spragtelti pirštais ore). Po kelių “Durnių” (aš paprastai laimėdavau) perėjom prie kiniško pokerio. Pakabinom ta proga kelis “Durniaus” lošimą spoksojusius traukinio palydovus. Tik jiems prisijungus mes supratom, kad kiekvienas kinas moka skirtingą kiniško pokerio versiją. Taigi teko įsijausti į naujas pokerio variacijas. Bet tai tikrai nebuvo sudėtinga.

Pekinas – Kinijos sostinė

Forbidden City (Uždraustas miestas). Dabar tai tapo turistiniu objektu, o “senais laikais” čia gyveno valdovai ir paprastiems piliečiams patekti būdavo draudžiama. Ten man buvo siaubingai nuobodu. Dideliame plote krūva pastatų iš senų dinastijų. Maždaug stovi didelis pastatas, vadinasi tarkim “Hall of KasNors”, ten stovi didelis didelis sostas valdovui, kurį visi be proto fotkina ir išsižioję stebi. Tad prieini prie kito pastato, o ten kitas sostas, tik kitokios spalvos, gal dar su kokiais nors įmantresniais atlošais. Ten ir vėl visi nerimsta, fotkina ir žiūri. Turistų tukstančiai. Bet kadangi jie daugiausia kinai (vakariečių – vienas kitas) tai man labai patiko.

Ant įėjimo į Forbidden City kabo didžiulis didžiulis MaoDzeDuno portretas. Savaime aišku, visi iš eilės kinai turi būtinai nusifotografuoti šalia jo, nes kitaip bus gėda grįti į namus. Priešais Forbidden City yra Tiananmenio aikštė, kurioje dienos metu iškeliama Kinijos vėliava. Vėliavos pakėlimas (saulei patekant) ir vėliavos nuleidimas (saulei leidžiantis) – kad tik jūs žinotumėte kokios tai svarbios ceremonijos. Stebėjom kartą su tokia prancūze vėliavos nuleidimą. Žiūrovų susirenka gal koks cielas tūkstantis. Vienas sutiktas kinas pasakojo, kad žmonių masės susirenka stebėti ir vėliavos pakėlimą.

Be Forbidden City Pekinas įžymus keliais dalykais: kepta Pekino antis (aš, tiesa, jos taip ir neparagavau), jazminų arbata ir krūva kinų-meno-studentų, kurie prikimba prie vakariečių užvesdami nekaltą pokalbį: „Hello, welcome to China. Where do you come from?”. Jei vis dar nesusigaudai kas vyksta – bandai būti draugiškas, atsakai kas ir kaip. Tačiau po standartinių klausimų jie sako, „I am an art student and my school has a shop (gallery) over there. Would you like to take a look?”. Tada tokius reklamuotojus tenka automatiškai ignoruoti. O jų čia tikrai daug. Per vieną dieną sutikau gal cielą dešimtį „Hello, welcome to China” meno studentų. Laimei, aš sugalvojau kaip tokius bičus išnaudoti. Reikia turėti pasiruošus kokių nors klausimų apie Pekiną (pavyzdžiui, kur yra artimiausia Interneto kavinė arba kur galėčiau suvalgyti Pekino antį ir pan.) ir tokiu būdu nukreipti kalbą sau naudinga linkme.

Belgas Roelandas pasakojo kaip Pekino parduotuvėje dėrėjosi (visus toliau paminėtus skaičius dalinkite iš dviejų ir gausite apytikslią kainą litais). Susidomėjo jis, vadinasi, 3 marskinėliais parduotuvėj ir klausia: Kiek kainuoja?

Pardavėja sako „990”.
Belgas truputuką apšalo:
„Ok, then, how much is one T-shirt?”, jis ėmė gudrauti.
„180” painformavo pardavėja.
Roelandas ėmė aiškintis: „If one is 180, so how 3 could be for 990?”. Pardavėja ryškiai pasimetė ir norėdama kuo skubiau ištaisyti savo nesveiką kalkuliaciją, nuleido kainą: „OH!.. then it’s cheaper!
cheaper…”. Galiausiai belgas sumokėjo 120 už visus tris.

Jau buvau užsiminęs, jog Kinijoje žvėriškas kontrastas tarp turto ir vargo (angliškai čiotkiau skamba: between rich and poor). Į temą prisiminiau Pekino troleibusus. Kinai juos angliškai vadina „electric bus”. Ir kuo gi man pasirodė įdomūs trolikai? Pabandykit įsivaizduoti: važiuoja, važiuoja sau trulikas. Artėja jis prie sankryžos. Staiga pristabdo, mechaniškai nuleidžia ūsus… ir važiuoja toliau. Mat, už sankryžos tai laidų ūsams nėra. Vot tada troleibusas pavirsta į autobusą. Ir tai dar ne viskas. Įlipu aš į troleibusą. Pati transporto priemonė tai vargana. Nu neklederas, bet jau greitai toks bus. Apsidairau aplink. Ogi žiuriu, kabo du modernūs siauraplokščiai televizoriai – vienas ant vairuotojo kabinos, o antras – troleibuso vidury prie lango. Ir kad transliuoja per juos kažkokias reklamas, klipus, rolikus. Kad transliuoja… Troleibusuose vasarą žmonės pro langus orą gaudo iš karščio. Na aš tai gerokai susilenkęs (šiek tiek mažesni ten trolikai pasirodė) pro turėklus gatvių pavadinimus derindavau su žemėlapiu, kad nepravažiuočiau savo stotelės.

Aš, prancūzė ir anglas gyvenom viename hostelyje ir vieną vakarą susiskambinę su belgu ir jo drauge čeke, susitarėm susitikti kąžkuriam bare kitame miesto gale. Lyjo nerealiai. Ačiū Dievui taksas privažiavo prie pat mūsų hostelio durų ir todėl tik šiek tiek sudrėkę įgriuvom į mašiną. Buvo turbūt apie 21:00. Vėlavom. Lyjo ne kaip iš kibiro, o kaip iš žarnos. Miestas pilnas balų. Uch! Kažkur pusiaukelėje sustojom prie didelės sankryžos ir užsidegus žaliam šviesoforui – mūsų taksas tik brrrtttšš, brrtttšš… Nu atsijungė ir nors tu ką. Tai ką daryt? Išlipom, mes trys keleiviai (o lietus vis pliaupė pasakiškai baisiai) ir ką jūs manot? Pradėjom stumti savo taksą. Stūmėm stūmėm. Prastūmėm visą tą didelę sankryžą. Užpakaly dar kažkoks vienas taksas mus intensyviai vijosi besistumdamas. Neilgai lenktyniavom, nes po sankryžos įsukę į reikiamą gatvę, maždaug pačiame viduryje tos gatvės gavom vairuotojo ženklą sustoti ir jis apsiėmė ieškoti sudrėkusių detalių (sakau „detalių”, nes tose mašinose aš nieko nesuprantu), kurios neleido mums važiuoti. Mes, būdami kultūringi užsieniečiai, pradėjom aiškinti vairuotojui – klausyk, bičas, gal pastumiam mašiną labiau į kraštą, ir priedo baksnojam pirštais į siulomą nustumti vietą. Bet taksistas davė suprasti kad nenori būti reguliuojamas ir sau toliau knibinėjosi atidaręs kapotą (taip vadinasi priekinė mašinos dalis?). Žinokit, visai greitai jis ten apsisuko, mes net nespėjom apsispręsti ieškoti kito takso. Vėl užsivedė, ir reikiamą barą pasiekėm sėkmingai.

Kaip važiavom didžiosios sienos žiūrėti

Papasakosiu kaip mes su dviem lietuvėmis iš Pekino važiavom tos garsiosios Didžiosios Kinų Sienos paveizėti. Viską darėm pagal vieno lietuvio Vitalio, kuris Pekine gyveno daug daug metų, nurodymus.

O buvo taip.

Su metro nusigabenom į šiaurinę miesto centro dalį, kur apie dvi valandas laukėm reikiamo autobuso. Žinojom tik stotelės pavadinimą, kurioje turėjom išlipti. Važiavom autostrada, paskui kaimais kaimeliais. Pagaliau pradėjom kilti į kalnus ir nuo kalnų o tada ir vel į kalnus. Karts nuo karto matydavosi maži kinų sienos „gabaliukai”. Galų gale autobusas sustoja kažkur vidury kalno, visur gražiai apaugę medžiais, ir mojuoja mums konduktorė, kad neva tai mūsų stotelė. Jokių ženklų kad ten būtų stotelė, žinoma, nėra. Autobusas nuvažiuoja, mes apsidairom. Siauras kelias į vieną pusę, į kitą pusę… ir (!) be abejo, čia pat žvyrkelis, kuris ir turėjo būti pagal Vitaliaus nurodymus. Žvyrkeliu nuo kalnų leidomės gal 40 minučių. Aplink gražus vaizdas tai atsiverdavo, tai vėl užsiverdavo. Per pirmas 5 minutes ėjimo tuo taku pamatėm driežiuką, didelį didelį bursgiantį ir aplink mus įžūliai skraidžiusį juodą vabalą (kiniai turbūt juos valgo), ir taip pat didelį didelį ir gražų drugelį. Na, kaip ir priklauso, kažkur dar čirškė paukščiukai, kuriuos turbūt irgi matėm.

Tai va, nusileidom mes tuo taku ir priėjom tiltelį per kalnų upę. Vitalis mums buvo nurodęs „eiti pasroviui”, bet pradžioje susibalamutijom ir tesėm kelionę per tiltą tuo pačiu taku. Po kokio kilometro visiškai nukrypom nuo upelės krypties ir tik tada supratom, kad „eiti pasroviui” reiškia eiti pasroviui. Sugrįžom atgal prie upelės, bet vis dar įtarinėję, kad kažkas čia ne taip, sustabdėm laiku pro šalį važiavusią trijų mašinų koloną pasiklausti ar ežeras su supančiais kalnais ir didžiaja siena yra būtent pasroviui upelio? Aišku, visiems visiems visiems iš tų mašinų išlipus, tipo „kas čia do baltieji žmonės?”, nesunkiai išsiaiškinom, ten eiti ir reikia. Šiaip ne taip nulipę nuo tiltelio link upelės, pradėjom ėjimą pasroviui. Buvo jau gana vėlu, nes žinojom, kad saulė nusileis po kokių 45-60 minučių, ir apytiksliai žinojom kad keliauti upele link ežero reikės apie valandą. Tas takelis „pasroviui” matėsi nemažai pravaikščiotas. Kai kur takelis baigdavosi. Tada šokinėdavom nuo vieno akmens ant kito. Porą kartų net teko bristi per upelį. Koks kaifas buvo bristi, kad jūs įsivaizduotumėt! Vandenėlis gaivus gaivus. Man labiausiai patiko ta „pasroviui” ėjimo vieta, kur upelis braunasi pro keletą 20-30 metrų aukščio uolų sudarytą 5-7 metrų pločio praėjima. Iš tolo ėjimas ta vieta atrodė baugus, bet iš tikrųjų – tai baika. Kuo toliau, tuo labiau matėsi civilizacija – tušti brangių sulčių pokeliai, čipsų atliekos, laužavietės… Taigi po kokių 40 minučių pagaliau priėjom vieną ežero galą.

Buvo mintis eiti pėsčiomis kalnu takeliais į priešingą ežero galą, kuriame buvo kaimelis su galimybe pernakvoti, tačiau prie mūsų prisikabino vietinis, kuris teigė, jog neva turim iš jo pirkti kažkokius bilietus (vėliau išaiškėjo, kad į tą kaimelį iš tikrųjų reikia bilieto (4 Lt studentams), kuriuos pirkom) ir taip pat siūlėsi mus nuplukdyti į tą pusę. Mane tas vietinis užkniso, tiesa pasakius, bet kadangi kol su juo knisomės sutemo iki begalybės, sutikom už 10 Lt būti nuirkluojami iki vietos. Išilgai viso tarp kalnų išsiraičiusio ežero vietinis irklavo gan ilgai, todėl jau ne tiek jau daug ir atrodė tie 10 Lt sumokėti jam. Vat kaip būna kai nežinai už ką moki.

Tik dar manęs neklausit, „na kaip kaip ten ta siena atrodė ant kalnų aplink ežerą?”, nes buvo juodai tamsu ir nieko nesimatė. Nuo prieplaukos iki kaimelio vartų ėjom vos ne graibydami žemes ir laiptelius (reikėjo juk ten užlipti ir nulipti porose vietų). Susimokėję ir legaliai patekę į kaimelį (nu nedidelis jis – gal 40-50 namų), buvo žaibiškai prigriebti kažkokios senos bedantės bobulkos, kuri, maždaug, sako ”sekit paskui mane”. Pradžioje iš pagrindinio kaimelio kelio nusukom į kiemą, praėjom pro siaurą praėjimą tarp dviejų namų ir galų gale iėję į vidinį kiemą buvom nuvesti tipo į nakvynės namus. Uždegė šviesą – o ten toks fainas fainas kambariukas su dviem vienvietėmis lovomis ir vienu plačiu guoliu keturiems žmonėms. Mes, aišku, išsidrebėm ant to plataus guolio.

Tą vakarą užkandom vietiniam restoranely. Panakčiui einant gult panos kažkodėl sumąstė keltis anksti ryte ir sutikti saulėteki. Atsikėlė jos gal apie 3:30, nes nelabai žinojom, kada gi tiksliai ta saulė kyla. Aš tai miegojau, ką jūs. Merginos pašnibždom (aš tipo nieko negirdžiu) ant kitos lovos suvalgė kažin iš kur gabentus ryžius ir išėjo pasivaikščiot. Apie 5 ryto kad judina jos mane: „einam saulėlydžio žiūrėt, juk ne miegot atvažiavom!”. Nu gerai, gerai. Atsikėliau sulipusiomis akimis. Išėjom į lauką. Nu saulė teka. Kalnai. Didžioji siena. Pasivaikščiojom po kaimelį pirmyn-atgal ir
sugrįžom į savo guolius gal po pusvalandžio kur ir vėl sudribom. Didžioji siena. Manęs super ji nesužavėjo, nes lygiai tokią pačią ją mačiau nuotraukose ir panašiai turėjau savo vaizduotėj. Na, galbūt jos originalumas toje vietoje tas, jog yra autentiška, tai yra apaugusi krumais ir kitomis žolėmis ir visiškai nepritaikyta turistams laipioti.

Kaip jau sakiau, sumigom antram miegui. Apie 8 ryto, “tuk tuk tuk”, beldžiasi kažkas į mūsų duris. Pramerkiu vieną akį, žiūriu panos „negyvos”, tai tada pramerkiu ir antrą akį, pasikeliu, užsimetu kelnes ir praveriu atsargiai duris. O ten, spėkit kas? Ogi ta pati bobulka-šeimininkė žiūri į mane klausiamai ir rodo pirštu į savo burną (įkiša-ištraukia-įkiša-ištraukia). Suprask – „pusryčių metas, ar einat valgyt?” („einat valgyt” reikėtų išversti maždaug – apsilankykit tame restoranelyje gretimame name). As sudėjau savo delnus vieną šalią kito, prikišau juos šalia ausies prie palenktos galvos, ir tai bobulkai su šypsenėle veide mandagiai paaiškinau, kad mes dar biški miegam. Ir ji suprato!

Atsikėlėm dar po poros valandų. Restoranėlis jau valėsi stalus, nes mes buvom paskutiniai pusryčiautojai. Iki vidurdienio pasiblaskėm šiek tiek apie ežerą, pasidairėm po gražų gamtovaizdį, iš vietinių sužinojom kad į Pekiną autobusų iš ten nebūna. Bet nieko, mūsų bobulka-šeimininkė tradiciškai-kiniškai pamačiusi kad gali pasidaryti lengvą bizniuką iš mūsų, suorganizavo mažą mašiniuką, kurio apie valandą dardėjom iki miesto, iš kurio susiekimas su Pekinu kaip sviestu patept.

Orientacinės kainos

Kinijoje visai nesunku surasti reikiamą prekę ar servisą už mažą kainą. Tačiau yra ir brangių vietų. Kartą neapsižiūrėjau ir už picą sumokėjau 24 Lt.

Miesto autobusai 0.5-1 lt
Hefei mieste buvom “vakarietiškų” kainų disko klube: įėjimas vaikinams 12.5 lt, merginoms 7.5 lt. Alus 10 lt (0.5 litro, berods). Beje, šitam klube pirmą kartą savo gyvenime patyriau šokimą ant judančių grindų. Cool.
Kinietisko alaus stiprumas kažkur apie 2.6%-3.6%. Kaina parduotuvėse apie 1.5-2.5 lt už 620 ml butelį.
Kinietiška degtinė 100gr stiklinis buteliukas 1.25 lt, taip pat parduodami plastmasiniai buteliukai 0.5 litro (kaip mineralinis) po 2 lt.
Fantastika, o ne kaina… Beje, vodka 56%, 63%.
Vakarietisku gėrimų kainos kosminės – nuo 40-50 lt už butelį.
Taxi: Šanchajuje pirmi 3km – 5 lt, paskui 1 lt/km, Hefei 3km – 5, paskui 0.5 lt/km.
Turistinių vietų įėjimo kainos vakarietiskos: 10-20 lt.
Paprastų papugėlių kaina – 3 lt.
Kiniškos cigaretės apie 1-2 lt už 20 vnt – bet jos kelis kartus stipresnės už europietiškas (man taip latvės aiškino, rodydamus į ant pokelio nurodytus miligramus nikotino, ar kažkokios tai medžiagos).
Prasidėjus lietui, ant kiekvieno kampo pardavinėja lietsargius po 5 Lt. Norint, galima nusidėrėti ir iki 4 Lt. Deja, bet man toks lietsargis atlaike 3 lietus, o lūžinėti pradėjo jau per antrą jo panaudojimą.
Metro Šanchajuje ir Pekine kainuoja 1-2 lt.

Beje, kinietiskos prekės ir Kinijoj šūdas. Gal per stipriai pasakyta, bet, pavyzdžiui, 5 Lt. kainavęs ir antrą kartą naudotas lietsargis per lietų paėmė ir palūžo.

Maistas ir pavalgymai

Greito kiniško maisto gatvės užkandinėse pavalgyti galima už 1.5-3 Lt. Pradžioje visi tie maistai man atrodė siaubingai neįpaprasti. Įsivaizduokit kažką panašaus į driežą pamautą ant pagaliuko ir kepamą gatvėje. Gal kainuotų 1-2.5 Lt., tačiau pradžioje man buvo sunku išdrįsti mėgautis tokiais dalykais. Nors latvės man sakė, kad tas tipo kaip driežas yra visai gardus.

Kartą su kiniečiu vakarieniavom vienoj tipiškoj kinietiškoj zabigalovkoj. Joje stebėjau kaip klientams pavalgius yra tvarkomi stalai. Padavėjos ant stalo vietoje vandens pasipylė biški klientų neišgerto alaus ir nušluostė tą stalą.

Būdamas Kinijoj valgiau kažkokį balandį kurį kinai augina maistui. Nanjing mieste gatvėje mačiau pardavinėjo maistui skirtas varles ir ežiukus. Dar ragavau iš žirnių pagamintus ledus. Kinijoj iš žirnių gamina įvairiausius saldumynus: saldžią sriubą, saldainius ir kt. Aplamai, kad priprasčiau prie kiniško maisto, turėtų praeiti nemažai laiko, todėl dažnai valgydavau tai kas labiausiai panašu į Europą: patiekalas labai panašus į koldūnus, ir taip pat kiaušiniai kepti su pomidorais.

Vieną vakarą (liepos 25 d.) su prancūze Chloe, kurią susipažinau traukinyje Guilin (pietų Kinija)-Pekinas, buvom vakare tokioj gatvelėj kur pardavinėja visokiausius užkandžius. Ta proga nusipirkom ant iešmo pamautus tris aliejuj keptus skėrius (dideli žiogai). Nors pirkinio iniciatorė buvo prancūzė, jai sunkiai sekėsi valgyt skėrį, todėl paragavo tik mažą trupinėlį jo mėsos. O aš sugebėjau suvalgyti beveik visą – nuo galvos iki uodegėlės. Tiesa, palikau biški uodegėlės ir kojas. Buvo juokinga. Paskui nuėjom prie tokio mažo kiniško restoranėlio kur lauke pardavinėjo trijų rūšių želės tipo desertus. Pirma želė buvo pagaminta is mango, antra – nesugebėjom išsiaiškinti iš kokio vaisiaus, nors atrodė kaip iš kivi. Galų gale trečio tipo želė buvo tokie juodi juodi gabalai drebučių. Paklausėm – “O kas gi cia?”. Kinė pardavėja pasisuko į paveiksliuką pakabintą už jos nugaros ir bakstelėjo jame į vėžliuką. Mums su Chloe tik akys iššoko ir susiėmę už pilvų pradėjom nevalingai žvengti. Pardavėjos su šaukšteliu pasėmė biški juodų drebučių ir pasiūlė paragauti. Paragavom. Nu saldu. Skanu. Ir gardu. Dar tame restoranėlyje matėm kaip patiekiami bambuke virti ryžiai: atnešamos dvi bambuko lazdos (viena pilnas ryžių, antra – tuščia), tada daužo vieną į kitą, kol pilnoji lazda lūžta ir tada išdrebia iš jos ryžius į lėkštę.

Aš tiesiog mėgavausi kiniškų ledų įvairove! Ragavau net kiaušinių bei žirnių ledų. Tiesa, nors ten skonis ir žirnių, tčiau kaip man išaiškino, ten visai ne žirniai, o sojos pupos, kurios būna žalios ir rudos. Ledai, atitinkamai, yra žali ir rudi. Paprastai ledų kainos – 0.25-1 Lt.

Be sojos ledų teko pasimėgauti ir sojos jogurtu. Be to, su latve Laura nusipirkom kartą iš sojos pagamintų saldainių. Šūdas didžiausias. Įsimetus į burną jausmas lyg įsimestum šaukštą skalbimo miltelių. Ir dar teko užkąsti smirdančios sojos mėsos rūšies. Ir ji iš tikrųjų nerealiai smirdėjo! Skonis irgi (kaip priklauso) – smirdantis.

Karvės pienas
Labai trumpai. Vienas juodukas pasakojo, kad prieš 4-5 metus pieno nebuvo įmanoma surasti. Dabar jau jo yra visur. Daugiausia kaitintas aukštoje temperatūroje (kitaip tariant, pasterizuotas) ir todėl jis yra ganėtinai brangus, apie 3-3.5 Lt už litrą. Na, kaip čia pasakius „už litrą”. Aš mačiau tik keistos talpos pokelius – 980 ml ir 950 ml. Ir, žinokit, kinai beveik negeria to pieno. Užtat ir jų dantys geltoni. Aš rimtai. Niekada nežiūrėkit kinams į dantis – susigadinsit apetitą!

Kramtoškės
Kinijoj, žinoma, ant kiekvieno kampo gali surasti Wrigleys kramtoškių. Jos juk amerikoniškos! Tačiau paprastai buna supakuotos po penkias pailgas kramtoškes. Yra kramtoškių ir paduškėlėse (kapsulėse), bet tai nėra labai populiaru. Jei jau įpakuota paduškėlėse, tai įpakavimas paprastai būna kaip tablečių – plastmasinė forma su folga. Nori gumos – išlupk batonėlį ir mesk į burną.

Traukiniai ir autobusai

Kinijos miestų traukinių stotys nuo europietiškų skiriasi tuo, kad į jas įleidžiami tik tiek žmonės, kurie jau yra nusipirkę bilietus kasose. Todėl visi visi kurie laukia ar galvoja, malasi apie soties pastatą. Ir aplink stotis, paprastai, nerealios žmonių masės.

Kai kuriuose miestuose prie kasų neegzistuoja eilės. Todėl žmonės grūdasi lipdami per vienas kito galvas.

Kai autobusas, traukinys ar keltas atvyksta į galutinį miestą ar uostą, paprastai užgrojama muzika.

Visose traukinių ir autobusų stotyse keleivių bagažą tikrina per skanerį (tokį, koks paprastai stovi aerouostuose).

Kadangi Kinijoj pagrindinis transportas yra traukiniai, tai šalyje net yra Traukinių Ministerija.

Keliauti traukiniais ir autobusais yra labai paprasta. Nusipirktas bilietas visuomet turės numerį konkrečiai tavo sėdynės ir todėl niekas kitas neturi teisės užimti tavo vietos.

Jei važiuosit traukiniu ir šalia būsit pasidėję kokią knygą ar laikraštį, nenustebkit jei koks kinas nei iš šio nei iš to paims tą jūsų brošiūrą, pavartys, paskaitys… Tai juk Kinija! Ir zinot ką man pasakė viena kinė? Ogi, kad jei skaitai kažką viešoj vietoj, tai automatiškai tas skaitinys yra viešas, ir todėl bet kas ima ir varto.

Traukiniuose ant kiekvieno lango yra lipdukas su nupaišytu pro langą kyšančių žmogeliuku ir su prierašu „DO NOT EXTEND ANY PARTS OF YOUR”. Ši kalba vadinama Chinglish.

Traukiniai paprastai su oro kondicionieriumi, tačiau būna ir be jo – tuomet visi bilietai dvigubai pigesni. Nors tokių traukinių vis mažiau ir mažiau…

Man pasirodė įdomu pastebėti, kad daugelyje viešų vietų (traukiniuose, stotyse ir pan.) ant rodyklės rodančios tualeto kryptį, būdavo užrašyta „Washing room”.

Pekine traukinių stotyje yra Ticket Officas (įėjus pro pagrindines duris giliai kairėje pusėje) For Foreigners. Ar kažkas panašaus (Gal International Ticket Office). Ten yra specialiai užsieniečiams skirta kasa. Šanchajuj irgi yra vienas langelis su užrašu „english speaking service”. Kituose miestuose stočių kasose dažnai susidurdavau su angliakalbiais bilietų pardavėjais.

Kinijos traukiniuose yra tokio tipo bilietai: Hard Seat (HS), Soft Seat (SS), Hard Sleep (HSl), Soft Sleep (SSl). Grubios kainų proporcijos: jei HS kainuoja apie 180, tai SS apie 280, HSl – apie 320, o SSl gal kokia 500 juanių. Jei kelionė trunka apie pusę paros (pavyzdžiui, man teko važiuoti iš Pekino į Šanchajų 14 valandų, HS kainavo 180 juanių), tai užtenka pirkti HS. Jei apie parą – tada patarčiau HSl, nes tuomet turėsi savo lovą ir galėsi visą laiką drybsoti. SSl pirkti nesiūlau. Labai jau brangu. Su tais bilietais duoda lovą kupė tipo kabinoje su keturiomis lovomis. HardSleep’eryje lovos yra trim aukštais. Patarčiau prašyti kasoje bilieto vidurinei lovai. Nes ant apatinės paprastai pasėdi biški kaimynai iš aukštesnių lovų, o tai nelabai kartais faina. Ypač jei užsimanai išsitiesti. Aukščiausioje lovoje neužtenka vietos jogiškai atsisėsti. Užtat ta lova yra saugiausia (tai yra, ilgapirščiui sunku būtų pasiekti tavo mažą tašytę su dokumentais ir pinigais). Jei vidurinė lova kainuotų apie 100, tai aukščiausia apie kokius 92, o žemiausia – 108 juanius. Žodžiu, kainų skirtumas tarp skirtingų lovų nedidelis. HardSeat nuo SofSeat skiriasi tik tuo, kad yra daugiau vietos vagone (t.y. mažiau žmonių ir didesni tarpai tarp priešingų kėdžių šalia staliuko), bet pati sėdynė nepasakyčiau, kad būtų minkštesnė. Jei kartais užsimanysit nupirkti HardSleep ir tokių bilietų jau nebebus, tuomet pirkite HardSeat, o vėliau pačiame traukinyje galėsite bilietą pasikeisti į vietą HardSleep vagone, jei tik atsiras laisva lova (kiek esu girdėjes, tai ne problema). Žinoma, už bilieto pakeitimą teks primokėti iki normalios HardSleep kainos.

Paskutinį rytą Kinijoje Pekino hostelyje siaubingai anskti ryte teko pabendrauti su naujomis kaimynėmis iš Izraelio. Jos pasakojo apie košmarišką kelionę traukiniu. Keletas akimirkų:
***
Sėdi abi panos. Viena jų klausosi mini-disk plejerio. Pastaroji užsimano į WC, palieka plejerį ant savo vietos ir nueina. Kinas-„kaimynas” NET NEMIRKTELĖJĘS paima plejerį ir klauso sau išsižiojęs.
***
Visi ramiai sau sėdi. Prieš izraelietes sėdintis kinas nusiima batus ir užkelia nenusakomai gaiviai dvokiančias kojas ant prieš jį esančios kėdės (šalia merginų).
***
Izraelietė išsitraukė pokelį cigarečių, užsirūkė vieną iš jų ir likusias padėjo ant staliuko (vienas staliukas būna skirtas 4-6 sėdimom vietom). Po kiek laiko kinas irgi pasiima iš to pokelio cigaretę ir užsirūko… Na, aš patylėsiu.

Tarp kitko, teko girdėti istoriją apie „vakarietišką” merginą, kuri keliavo Kinijoje viena, ir aplinkiniams kinams dalinusią cigaretes už kurias kinai kažkur pasitraukdavo ir jai užleisdavo kelias sėdimas vietas ant kurių patogiai išsitiesdavo.

Trumpai apie blogus nutikimus traukinuose:

Taivanietis pasakojo, kaip kažkada važiavo Hard-Seat vagone (paprasčiausias sėdimas vagonas) ir šalia jo atsisėdo trijulė peiliais apsikarsčiusių kiniečių, kurie turėjo bilietą vos porai stotelių. Trumpos kelionės metu blogiečiai gąsdindami paslėptais ginklais kraustė kaimynų tašes ir susišlavę kas jiems buvo įdomiausia kitoje stotelėje išlipo.

Kupe tipo (Soft-Seat), super-brangios klases vagonuose irgi nėra saugu. Kartais pasitaikantis scenarijus: įlipa sau žmogelis į kupe vagoną, susiranda savo keturviete kupe. Ten sutinka vyrą ir moterį. Chebrytė susibendrauja, kaimynai prisistato kaip žmona ir vyras. Po kiek laiko jie išsitraukia tortą, neva “atšvęskime visi drauge žmonos gimtadienį”. Scenarijus baigiasi, kad tam paprastam žmogeliui prabudus, kad ir kaip butu gaila, tenka iš naujo uždirbti prarastus pinigus ir iš naujo organizuotis nebesurandamus dokumentus.

Kaip pasakojo taivanietis, dar vienas „blogas Soft-Seat nutikimas” nutiko keliautojai iš Australijos. Įlipo ji į savo kupe. Po kiek laiko į kupe įėjo blogietis-kinas, kuris uždarė duris ir užrakino iš vidaus ir bandė išprievartauti nusigandusia australę.

Va kaip kartais visgi yra nesaugu tose super-klasese.

Kelionė autobusu

Liepos 21 dienos anksti ryte iš Yangshuo dundėjau į Guilin miestą nusipirkti traukinio bilietą kelionei į Pekiną. Jėzau, ko tik nenutiko tame autobuse… Autobusiukas buvo mažas, gal tik 25 sėdimos vietos. Per valandinę kelionę vienas vaikas apsivėmė. Jis, tiesa, bandė nukreipti viską pro atvirą langą, bet kur tau – apsitaškė. Visai nejuokinga. Gerai, kad nearti jo sėdėjau. Tačiau šalia manęs sėdėjusi kinė gal 40 minučių iki tol kol ji pagaliau išlipo, rėkė per visą autobusą ir barėsi su konduktorium, kad jis neva atidavė dvibugai mažiau grązos, nei privalėjo. Įdomu, kad ta mano kaimynė plyšauti pradėjo kai po pinigų sumokėjimo konduktoriui praėjo 15 minučių. Susimokėjusi ji suvalgė savo bandelę (pasistiprino) IR KAD PRADĖJO PLYŠAUTI man į ausį, kad užsikūrė mergina. O aš juk nieko nesupratau kas vyko… Tik pinigus vienas kitam jie rodo ir aiškinosi per visą autobusą. Galų gale išlipo visa susibiesinusi. Man kaip ir turėjo pasidaryti ramiau… Bet kur tau. Po kelių minučių šalia manęs prisistatė jauna kinietukė, kuri, žinoma, studijavo anglų kalbą, ir kuri užsimanė su manim pabendrauti. hrrhrhr. Aš norėjau pasirodyti mandagus, todėl karts nuo karto šypsodavausi. Stengiausiai būti „geras ir malonus užsienietis”, kuriam Fantastiškai įdomu girdėti nuvalkiotą istoriją kaip ji važiuoja į kaimelį dirbti ir bendrauti su užsieniečiais, ir siaubingai įdomu pasakoti kad aš čia vat keliauju sau po Kiniją tuda-siuda. Dar autobuse viena moteriškaitė mažą mažą kūdikėlį turėjo. Kūdikis pradėjo žliumbti ir ji jam pakišo savo krūtį, kad tas pienuko palaktų. O Dieve, ko tik neprisižiūri kartais…

Kirpyklos

Oj, jų tai milijonas. Beveik kiekviena, didelė ar kambario dydžio, prie įėjimo turi pasistačiusi tokius du stačius besisukančius mirgančius cilindrus. Sunku aprašyti žodžiais, bet kai iš tolo pamatai tuos dėmesį traukiančius suktukus, gali neabejodamas spėti, kad ten kirpykla. Galiu pasigirti – naudojausi kirpėjo-kino paslaugomis. Atėjau į kirpyklą po dušo su šlapiais plaukais, nes kitaip būtų tekę suploti 5 Lt už plovimą. Kirpimas kainavo 7.5 Lt. Manau, kaina vidutiniška. Bet šiaip už 2.5 Lt kartais koks kinas gali pasiūlyti apsikirpti tiesiog gatvėje ant kėdės. Geras, ne? O mano kirpėjas buvo toks tipo stiliovas kinas. Atrodė labai prastas ir neprofesionalus kirpimo specialistas. Bet sugalvojom tam pateisinimą: matyt, aš buvau pirmas jo klientas-europietis, o europietiški plaukai nuo kiniškų skiriasi storiu. Iš tikrųjų, kinų plaukai gan standūs.

Skalbimo mašinos

Latvė Laura tikino, kad kinai paprastai namuose turi skalbimo mašinas, kurios vandens nešildo. Visi plauna su šaltu vandeniu. Buvo įvykęs toks mažas nutikimas. Aš Lauros paprašiau ant skalbimo mašinos nustatyti programą, kuri tiktų skalbti tamsiems ir šviesiems rūbams. Laurai tą kartą buvo daug juoko. Nu ką aš žinau…

DVD ir CD

DVD kaina Kinijoje – 3.5-5 Lt, audio CD – 2-2.5 Lt.
Vieną vakarą Pekine su užsieniečiais nuvarėm į rajoną kuriame krūvos restoranų ir barų su vakarietiškais, gana brangiais, tarp kitko, meniu. Kas man juose patiko, tai galimybė įsigyti DVD. Maždaug, sėdi, geri alų, valgai spageti-carbonara ir paprašai atnešti krūvelę DVD, kurių kaina tik 3.5 Lt. Žinoma, tai nelegalu, todėl jei po tavęs daugiau DVD klientų aplink nėra, DVD-tašė būtinai paslepiama į kampą.

Masažas

Pietuose, Yangshuo miestelyje ant kiekvieno kampo kabo gundantys užrašai „MASSAGE”, „TRADITIONAL CHINESE MASSAGE” ir pan. Teko susigundyti. Hostelyje palindau po dušu ir nulėkiau į masažinę. Man įėjus, pasitiko smulkutė daili kinietukė (tuo metu tokios kintės jau patapo dailios ir gražios. pripratau…). Pradinė kaina už valandinį “all budy massage” buvo apie 22 Lt. Aš pradėjau dėrėtis ir pasiūlęs 15 Lt paklausiau „ok?”. Mergaitė iš karto linktelėjo galva be jokių derybų. Kažkaip labai neįdomiai baigėsi derybos. Didelė konkurencija. Žodžiu, nuvedė mane ant specialiaus banguoto gulto, pakvietė tokį bachūriuką-kiną ir rankų gestais davė suprasti, kad jis mane ir masažuos. Pirmą momentą nusivyliau gal 2%, bet vėliau supratau, kad taip turbūt ir geriau. Nesusijaudinsiu. Visą valandą maigė ten jis mano visus galus ir vidurius, iš priekio ir iš užpakalio, nuo smegenų iki kojų pirštų. Ne su plikom rankom, ne, viską maigė per rankšluostį. Po viso išmaigymo jaučiu kad nieko jis nedaro, bet aš guliu sau kaip gulėjęs: atsipalaidavęs, užsimerkęs ir nekrutėdamas. Po mažos pauzės girdžiu tyliai į ausį „helo? helo”. Prasimerkiu. Tas bičelis „you ok?”. Aš tik linkt linkt, jo jo, viskas labai gerai. Tuo ir baigėsi ta paslauga. Išėjau į lauką, nu ir ką… „Blogiau tikrai nesijaučiau” – tai buvo vienintelė mane aplankiusi mintis.

Šaolin Kungfu

Vaikščiojau aš paskutinį kelionės vakarą Pekine ir ieškojau kur išleisti užsilikusias kapeikas. Be abejo tradiciškai užėjau į kelias CD+DVD parduotuves. Be abejo nusipirkau kelis kompaktus. Ir vis tiek turėjau dar ką išleisti. Su prancūze kažką lyg tarėmės, kad eisim į kinišką operą, tačiau aš hostelyje tą popietę nepasirodžiau, todėl teko susigalvoti kažką veikti vienam. Bevaikščiojant užkliuvo Šaolin-Kungfu parodomojo spektaklio reklama. Kaip užkliuvo taip ir susigundžiau. Nuotraukos reklamoje gražios, aprašymas magiškas. Beliko nusipirkti kainos (45 Lt.) nevertą bilietą.

Betoninių grindų į Vilniaus jaunimo teatro panašioje salėje pasižiūrėti 1 val. ir 15 min. Trukmės spektaklio susirinko gal tik apie porą šimtų žiūrovų. Kai pamačiau tą pasirodymą, supratau kad kungfu reikia naudoti tik muštynėse ir filmuose, bet nerodyti scenoje žmonėms. Labai ten skystai viskas atrodė. Nu gerai, buvo keletas triukų, kuriuos gali atlikti tik jie: metalinio strypo sulenkimas atrėmus į kaklą, akmens padėto virš ant adatų gulinčio „meistro” pilvo suskaldymas, ar kažkokios plytos perskėlimas galva. Bet visa kita – tik akrobatika, vaidyba ir folginiai kardai, bei mokėjimas bile kaip sukalioti ilgas medines lazdas.

Įvairenybės

Kažkurį vakarą Šanchajuje buvau viename disco bare „STAGE”, kuriame susirenka labai daug international žmonių. Tą vakarą vyko 1 litro alaus gėrimo varžybos. Užsiregistravau ir aš. Deja, kadangi buvau 30-tas eilėje, ir apie pusę dviejų nakties atsibodo laukti, išvažiavom su Zane namo. Bet kokiu atveju šansų laimėti kurį nors prizą (I vieta 600 USD, II – 300 USD, III – d 100 USD) man nebuvo, nes bent trys žmonės jau buvo išgėrę litrą alaus per 12-16 sekundžių. Mano gerklė tiek neišneštų.

Prisiminiau savo kambarioką taivanietį iš Yangshuo. Kažkurią dieną žiūriu – vyrukas trauko plaukus iš savo barzdos su pincetu. Nežinau, gal tai ir normalu…

Visi kalba, kad Kinijoj krūva padirbtų pinigų. Todėl į didžiausių kupiūrų banknotus kinai žiūri labai įtariai. Taip kad, būkite budrūs ir labai įtarūs, jeigu ką.

Vieną vakarą kokią valandą po Guilin miestą vaikščiojau su dviem kanadiečiais. Įsivaizduokit, užeinam į vieną mažą parduotuvę, prieinam prie skyriaus kur gali pasisemti įvairiausios arbatos. Aš žiuriu žiuriu į vienas arbatžoles ir galvoju, ar ten džiovintos skruzdės ar vorai? Ogi ten buvo skruzdės! Pasišlykštėjom tryse drauge, bet aš vėliau pasislepęs nusipirkau kitoj vietoj maišelyje supakuotas skruzdes. Tik vėliau viena kinė paaiškino, kad tas mano skruzdžių maišelis yra ne arbatai, o vynui ir dar kažkam.

Ar žinot kokį nesąžiningą įstatymą išleido Šanchajuje 2002 metų pavasarį? Ogi tokį, kad draudžiama šunis vesti į lauką. Jei turi šuniuką – turi laikyti jį namuose, kad jis neterštų aplinkos. Kažkodėl Šanchajaus dėdės mano, kad šunys kenkia aplinkai. Latvė Laura, kaip ir daugelis kaimyninių šunų mylėtojų, nepaiso to įstatymo, nes jos mylimo dvarniaškos Brasi pasilakstymas lauke yra daug svarbesnis.

Tęsiant temą apie gyvūnus, prisiminiau kaip kelis kartus parke mačiau kinus-dziedules sėdinčius ant suoliuko pasidėjusius šalia savęs narvelį su savo čiulbakakliu paukšteliu.

Viename turistų informacijos ofise Pekine gavau miesto žemėlapį, kuriame visų gatvių ir objektų vardai buvo surašyti rusiškai. Sykį, su Pekine kinų kalbą bestudijuojančiomis lietuvėmis atsivertėm tą žemėlapį ir jame radome „Daxya univermag” (Дахуа универмаг) su „Daxya kinoteatr” (Дахуа кинотеатр). Aš taip ir galvojau, kad yra labai pavojinga surusinti kieniškus pavadinimus.

Pasifilmavimai

Kartą latvė Zanė man suorganizavo mažą darbelį – Šanchajuje pasifilmuoti kiniškame TV seriale. Buvau susitikęs su filmo prodiusere, sakė kad aš tinku, susitarėm dėl filmavimo datos, tačiau po kelių dienų gavau žinią, kad filmavimą perkelia. Aš negaišau laiko ir iškeliavau į kažkurį kitą miestą. Tiesa pasakius, panašų darbelį yra gavęs ne vienas ir ne du užsieniečiai gyvenantys bet kur Kinijoj. Užsieniečių prisireikia, kai, tarkim, kiniško serialo herojai neva nuvyksta į kokią Prancūziją, ir prisireikia nufilmuoti sceną, pavyzdžiui, Paryžiaus bare. Prodiuseriai kontaktuoja agentus-kinus, o tie skambina užsieniečiams ir kviečia peržiūrai. Paprastai už tokį dienos darbelį (8 val.) moka 200-300 Lt. (priklauso nuo agento, užsakovu, rolės svarbumo). Leidžiant paskutines dienas Pekine, Zanė suorganizavo man dviejų dienų filmavimąsi Taivanio serialui (o gal reklamai) už 500 Lt per dieną. Tačiau nusprendžiau negaišti laiko 1.5 paros pirmyn-atgal kelionei traukiniu į miestą, kur turėjo vykti filmavimas. Vietoje to grožėjausi ir mylėjausi su Pekinu. O jei užklysit į Kiniją, pasiuostykit ir galbūt užtaikysit ant filmavimo.

Paskutiniai momentai

Pačią paskutinę dieną maniau, kad jau esu perkandęs tuos kinus ir manęs jie nebenustebins. Kur tau! Bevažiuojant special autobusu vežančiu iš Pekino į aerouostą, vienas kinietis išsitraukė vienkartinį skustuką ir ėmė zulinti savo barzdą. Galėjo ir kokiom putom išsimozoti. Būtų buvę iš viso faina. Tačiau nėra ko stebėtis – tai juk Kinija.

Dar vienas mažas nutikimas nutiko jau skrendant Europos link. Lėktuvas ten modernizuotas, kaip priklauso: kiekvienam keleiviui ant priešais esančios kėdės pritvirtintas staliukas ir įmontuotas mažas televizoriukas kur gali žiūrėti filmus, žinias, klausytis muzikos ir pan. O buvo taip. Susidomėjęs žiūriu vieną filmuką. Baisiai įdomu ten jau darosi. Tik oba, ir sugalvojo viena kaimynė-kinė pasimankštinti: atsistojo praėjime tarp kėdžių, atsirėmė į mano ir gretimą atlošus. Viens du trys ir pradėjo mosikuoti savo kojomis. Mano atlošas švelniai lingu-lingu, lingu-lingu… Ištvėriau.

Pabaiga

Maža pamokėlė: daugelio vartojami žodžiai „kinietis” ir „kinietiškas” yra visiškai neteisingi ir tai tik žmonių išmonė. Tikri lietuviški žodžiai yra „kinas” ir „kiniškas” (pasitikrinkit žodyne, jei netikit).

O Šiaip Kinija yra COOL. Didelis Bardakas ir Daug Babkių.